Akmenų gynėjai

Vieną beveik gražią besibaigiančios vasaros dieną, sumokėję beveik nedaug litų, patekom su šeima artimaisiais Vaclovo Into sukurton akmenų imperijon. Dvelkė iš pašalio vėsa, visgi akmenėlis turi šaltą širdį, kaip graudulingai apdejavo savo našlaitės dalią Nėris Salomėja.

Mano tėtis, kaip kilęs ir augęs toj pačioj gubernijoj, dievagojosi nebe itin prižiūrimais Lietuvos rieduliais, todėl į gilų tuščią šulinį įmetė kelis pinigus, vardan laimės ir sveikatos.
O man, kaip antrą kartą po ankstyvos vaikystės išvydus didybę to sunkaus prietelio, širdis ramybe apteko - gražūs tie akmenai, visgi gražūs.. Net ir trispalvėmis grandinėmis puošti.

Prisiminiau eilėraštuką apie tą patį:

Nors aš ir mindomas, nors aš beteisis,
Tave, žmogau, pažįstu tobulai:
Aš mažas - spirsi. Didelis - apeisi.
Ir niekad nedarysi atvirkščiai.

Opening Ceremony of the Olympic Games

Kinai, mano kuklia asmenine nuomone, pasirodė tiesiog šauniai. Organizuotumas, įdirbis ir šypsenos veiduose nedingo per visą ilgą atidarymo balių, jehu! O jau fejerverkai gražumo.. nai nai nai :) Neveltui 71% balsavusiųjų lietuviškame olimpiados puslapyje ceremoniją įvertino kaip įspūdingą. Kartais taip įspūdinga neišsiskirti iš tautos, ane :)
Be abejo, didžiausią įtampą apatinio virškinamojo trakto eigoje sukels 10d. prasidedantis krepšinis, dėl ko nė vienam nelinkiu sunkios opaligės kemšant alų ir pumpuojant estrellą :)
Asmeniškai visai mielai savo akių fokusą nukreipčiau ir į žirgų sportą (atstovo, verto olimpiados, lietuviai, deja, nerado. Visgi šiuolaikinėje penkiakovėje, kurioje viena iš rungčių bus jojimas, randame net 4 "lietuviškas" pavardes).
Na, gal pusę akies užmesiu ir į vandens sportą, sakykim šuolius į vandenį.
Ir prasidėjus šiai visuotinio sporto karštinei palinkėsiu kuo daugiau olimpinių medalių, nes juk elektromarktas grąžins net po 20% nuo pirktos LG LCD televizoriaus kainos už kiekvieną iškovotą, prakaitu lietą ir žibantį apskritimą. Puikus verslo planas, though :)
Oi, ai, vos nepamiršau: netgi toks svajonių kapinynas kaip mūsų mažasis Radviliškis išreiškė pagarbą olimpinėms svajonėms, ir vietinio stadiono teritorijoje, pastatę ekraną, transliavo atidarymo šventę.
Back to the Olympics!

AI-SKAUDA

Daug nerašysiu, o su kaire ir raštvedybos santykiai ne tokie sklandūs, kaip su dešine. Savo sopulių atgarsį įamžinau nuotraukoje, nes dievaži, nors į visuotinį medicinos istorijos vadovėlį ir nepakliūsiu, visgi dar ilgai mintyse vartysiu tokius vaizdus.

O buvo taip: vežėme katinėlį (kokį katinėlį, visų dviejų metų)

liaudiškai tariant, kastruoti. Po operacijos linksmumai prasidėjo jau veterinarijos gydytojo kabinete: gyvūnas po narkozės neatsigavęs, vyzdžiai išsiplėtę, paklaikęs. Vos iš narvo iškratė: drąskosi. Sakau: gal reikia dar palaukti, kol atsigaus? Nieko nieko - užtikrino patyręs daktaras aiskauda, - tik šviesos bijo, nieko nemato. Užmetė ant akių skudurėlį, net dorai nesusupęs katino, ir psio, taip ŠVELNIAI sakant. Na ką, nieko, tai nieko - vežam.

Kulminacinis momentas: jaučiu, kad katinėlis spurda, savo galinėm letenom man megztinį nuo pilvo nustūmęs, remiasi į pliką odą. Štai čia, mieliausieji ant visų Lietuvos rajonų, ir buvo baisiausia: kad man tik pilvo neprarėžtų.. Esu girdėjus tų klaikių pamokančių istorijų, kai medžiotojams laukiniai kiškiai žarnas paleisdavo. Ne ta situacija, bet mano laki vaizduotė dirbo viršvalandžius.

Staiga kad ims katinas spurdėt, lyg mano mintis perskaitęs. Ir jau nesugebėjau jo sulaikyti. Baigėsi tuo, kad važiuojančioje mašinoje šis žvėris pasėjo paniką, avariniu būdu brolis lėkė į kelio pakraštį, o po to - visi iš mašinos. Aš - sudraskyta, sukandžiota ir kraujuojančia ranka ėmiau iš draugės servetėles, o brolis stebuklingu būdu įkišo katiną į bagažinę. Taip sukomplektuoti ir nudardėjome į vietinės reikšmės ligoninės priimamąjį, daviau seselėms darbo. O darbdaviai šiais laikais labai gerbiami. Už tai dėl kraujo užkrėtimo keturiems metams į priekį rami galiu būt. Amen.

300 eurų už pusvalandį :)

Nelengva fūrą (liaudiškai - sunkvežimį) iššluot, oi nelengva :D Kenksmingos darbo sąlygos, blogas apšvietimas, jokių apsaugų nuo dulkių, be pertraukų :))))) ir vistiek siutas neima, nes babkės geros :D Patys pažiūrėkit :P

Pasijutau kaip iš tos Madonnos dainos, vieną iš kurių Zvonkė savo šokių eurovizijos turui pasirinko: "I am living in a material world, and I am a material girl".

Ech, ir visas šitas gėris bus Italijos kraštams paaukotas, ištaškytas, vien kur kava belekiek kainuoja. Gerai, kad jos ir negeriu.

Strawberry fields forewer

Braškės.. Mmmm.. Braškės su pienu. Mmm Mmm MMM :) Gal kas rytoj į svečius? ;)

Kai pagalvoji, anglai neturi

žodžių pavadinti atskirai braškėms ir žemuogėms.

Horse-fighting

Visai atsitiktinai Didžiosios Britanijos Daily Mail perskaičiau apie kraugeriškas arklių kovas Filipinuose. Visko teko girdėti: žmonės pjudo šunis, gaidžius, bet kad arklius??
Apskritai arkliai nelinkę kibti vienas kitam į karčius, tad šiam reikalui kaip stimulas naudojama "rujojanti" (išsireiškiau šuniškai, nežinau kaip taisyklingai, kalbant apie arklius. Angliškai skamba "in season") kumelė, pririšta tame pačiame aptvare. Gamtos šauksmo genami, įniršę patinai ima kovoti dėl patelės. Pralaimėję dėl sužeidimų ir streso dažniausiai miršta, o laimėtojas, jei dar turi jėgų, sukergiamas su patele čia pat vietoje. Tokios kovos dažniausiai tęsiasi iki 6h. Kaip aiškino šių kovų organizatoriai, visa tai daroma vardan kultūrinės tradicijos, bet iš tiesų tokios kovos rengiamos nusikalstamų grupuočių iniciatyva ir yra nelegalios. Kovų tvarkaraščiai netgi skelbiami per televiziją, vietos valdžia skiria piniginius prizus bei remia turnyrus.
Kažkas labai labai klaikaus. Niekaip nesuprantu minčių žmogaus, galinčio su jauduliu ir pasitenkinimu žiūrėti į kančią ir skausmą, nesvarbu kieno - gyvulio ar kito žmogaus. Vis dėlto gerai, kad buvo iškelta ir paviešinta ši problema. Belieka viltis, kad kas nors pasikeis. Ir greit.

Mano augintiniai

Pagerbdama gyvąją gamtą, savajam žvangalų barškalyne įamžinsiu amžinuosius savo bičiulius, kurių draugė, sugyventinė ir valdovė esu :D Labiausiai rūpesčių keliantys esti mažiausi pagal dydį ir išsilavinimą: černobilinis uodas apskritai neklauso komandų, sklando kur panorėjęs, o drugeliui viską atleidžiu dėl patenkinamo išorinio grožio :) Abu tie vandalai mano gubernijoj atsirado netikėtai ir leidimo nuolat gyventi bei bujoti mano draugijoje neprašė, bet išimties tvarka leidau jiems pasilikti. Vis tiek su manim ilgai netvers :)

Kiti gi du smegenų vingiais apdovanoti faunos atstovai buvo pasirinkti laisva valia, todėl ir vardus gavo šeimos tarybos apsisprendimu. Pristatau jums Terrą (Canis) ir Lexus (Felis Silvestris Catus).

Knopkė ir naminis pyragas

Gaivus pirmadienio vakaras pas mielą draugę Aistę, jos vyrą ir jųjų mažajį globotinį ryžuką Knopkių :) Vaišino mane šeima pyragu, kompotu ir saldainiais: saldžiai palaimingos bėgo valandos jų draugijoje. Kalbėjom apie šį bei tą, bet labiausiai apie ką tik pasibaigusias studijas, mūsų - bedarbių ir socialiai apleistųjų dalią, valstybinės tarnybos peripetijas ir darbo nesuradimo perspektyvas. Kai esi jaunas, ir bėdos didelės atrodo. Su laiku, matyt, kai kurie dalykai pasislenka į paribius ir domėn imi kitas aktualybes. Ech, tas paikas vaikas laikas :)

Čeburėkai, alus!

Kaip mes čeburėkus kepėm, reikėjo matyt: abiejų su Vai2liu mamos patarimus dalijo išvakarėse, ale lemiamu momentu vis tiek pusės reikiamų produktų neturėjom :) Mamų patarimo reikėjo ir jau pradėjus imtis lipnaus darbo, todėl visagalio telefono pagelba suteikta konsultacija baigėsi ypatingai skaniu rezultatu: čeburėkus gyrė net užbėgusi kaimynė. Wow, mes iš tiesų pavarėm!

Šuo ir tas gavo tešlos skalsumo paragauti, laižė ir kramtė man rankas, lyg kaulą gavęs, paleisti nenorėjo :)

Oj, skaniai mes tą vakarą praleidom, net litro aliejaus negaila (ačiū mūsų draugužei maximai už nuolaidą laiku ir vietoje). Buvo gaaaaaardu!

Ten, kur siautė Tadas Blinda

Čia žemaitijos raganos puotas kėlė, čia herojus Tadas Blinda ne tik pasiturinčius alino, bet ir valstiečiams buvo spėjęs įgrįsti. Ir visa tai vienija 229 metrai bei skambus Šatrijos piliakalnio pavadinimas. Kopėm su Vai2liu aukštyn, rankom dangų rėmėm, debesų kvapą uodėm. O kai bėgom žemyn, net piliakalnis dulkėjo :)

Išties - vaizdas gniaužiantis kvėpavimo latakus. Tik palipęs aukščiau, kur akis aprėpia didesnį perimetrą, pastebi, kokia nepakartojama Lietuva: su savais slėniais ir arimais, miškais ir iš vienkiemių sklindančiais šunų kiauksėjimais. Na ir kas, kad kelias žvyrkeliu užpiltas, užtat nė vienos dulkės ant pakelės žolės. Štai už ką mes mylim.

Tiesa, viešųjų tualetų infrastruktūra kiek apgailėtina, nes Vai2lis sakė, kad durys neužsidarė (pati jų netikrinau, mėgavausi vaizdu į mišką bei grynu oru ir tikėjausi nebūti užklupta tupinti :D ).

Let's do the blues :)

There's more good than bad and thank you God for that :) Tris dienas ir dvi naktis aš ten alų gėriau, pavėsyje ir saulėje sėdėjau, bliuzų šurmulį stebėjau. Ir griuvo dangus, savo šlapią pėdsaką palikdamas draugų palapinėje, ir siaubą kėlė bio-tualetai, kvapų įvairove vaišindami. Kojos klimpo purvynan, bet batai buvo sausi kaip niekad.

O muzika.. Muzika.. Persmelkė sielą, įrašė atmintin: "Varniai, ežeras, bliuzo festivalis!" Terjeras tapo šio open-air'o talismanu, ir inkščiantys basetai bei neaiškios kilmės mielas juodas rubuilis tam pritarė.

Būk pasveikintas, o cepeline, sukirstas šeštadienio pietums! Ir ačiū kaimynams, mielaširdingai skolinusiems kirvį, bo trumpa atmintis leido jį pamiršti. Kaip visada gamtoje, liko pateisinta taisyklė: neturėk kirvių šimto, turėk vieną kaimyną :) Ir dar gal Voverę-Jotvingį :D

Deja, bliuzuose liko neištesėti keli asmeniniai pažadai: stumbrinė-degtinė verkė, kad blaivios akys nuo jos sukosi, rankos išsižadėjo, bet šiltų jausmų kaimynai ją priglaudė savam glėby. Vėl tie kaimynai. Tokiems net kelių pliauskų, dviejų dešrigalių, poros pomidorų ir žvakės nuo uodų negaila. A, dar servetėlių, tam kitam reikalui :)

Su visa derama pagarba, bliuzai buvo bliuziški. Mėlynos apyrankės suvienijo tūkstančius!

(Ne)moteriška

Vakaras buvo ilgas, ir nemoteriškai svarbus mano besivystančiai asmenybei, kuomet noras žinoti viską užgožia sveiko proto impulsus (ačiū broliui, namo partempusiam knygas apie techniką). Ėmiausi įdomios keliavalandinės veiklos, rezultatas 0,5:3 ne mano naudai. Tiesa, galiu daug paporinti apie pasiruošimą važiavimui, važiavimą žiemą, važiavimą su vaikais (visur džiaugsmingai rašoma, kad kelionė su jais turi būti panaši į cirką. Cituoju: "nepamirškite, kad visą laiką juos turite linksminti").

Bet gal iš tikrųjų svarbiausia ne viską žinoti, o pažinoti tuos, kurie galėtų reikalui esant paprotinti? Už tai ir išgersiu White Russian be ledukų :D

Padėk, noriu.. Tęsinys

Ir štai štai. Mane savižudiškomis mintimis kankinusi mergina, pasirodo, ne tokia jau beviltiška: žino, ką daro (savęs naikinimu buvo užsiėmusi jau ne vieną kartą), žino ir tai, kas kimba ant šio viltingo pagalbos šauksmo, pažadinančio musyse gyvybės išsaugojimo reikmę. Aukoju aš savo laiką (ačiū dievuliui, ne sąskaitą), savo trapius jaunatviškus nervus, kertu pyragą, kad tuos nervus malšinčiau, o ji, pasirodo, linkusi į tokias egocentriškas peripetijas. Ką daugiau pasakyti apie sergančią asmenybę, net jei tėvai jai kartoja: jei nori - šaunuolė, žudykis.
Ech, puoliau veik ne isterijon, pajutau, jog beprotiškai gyvas many motiniškas instinktas saugoti ir gelbėti (gal laikas šeimą kurt?), bet vis dėlto džiaugiuosi, kad netikras šis pavojaus aliarmas.
Pasakėčios moralas: žiūrėkit, vaikai, ką draugauti į one.lt priimat. Mąstykit, vaikai, kai skelbiat savo korinio ryšio numerius. Nes pasaulis ne vien gerumu grįstas, pasitaiko ir gerumu mokantys pasinaudoti.

Padėk, noriu mirti

Skamba telefonas. Numeris nepažįstamas, todėl keliu ragelį ir automatiškai tariu sausoką "klausau". Tyla. Kelis kartus pakartoju savo beviltišką "klausau". Tyla niekur nedingsta. Dar mintyse svarstau, ar mestelti kokią pašiepiančią frazę. Et, susilaikau ir dedu ragelį. Kad jiems rankos nudžiūtų, tiems, surinkusiems klaidingus numerius arba iš piktos valios neturintiems ką veikti!
Po kelių sekundžių, kurias skyriau apmąstymams, kam vėl brolis mano telefoną paviešino ir kokią bausmę jam už tai skirsiu, gaunu sms: PADĖK, NORIU MIRTI.
Štai čia jau įdomiau. Apima pirminis šokas, išmesdamas iš kasdienių situacijų grandinės. Pirmą kartą susiduriu su sms'iniais savižudžiais (ar bent jau grasinančiais tokiais tapti). Susinervinu, nes nežinau, kaip elgtis. Bandau perskambinti užfiksuotu numeriu. Kvietimo signalas ilgas, tik niekas mano pastangų prisišaukti nepriima. Bandau iš kito telefono, kas irgi tampa beviltiška. Staiga prisimenu visus per psichologiją nagrinėtus pavyzdžius, netgi savo bandymą tapti Jaunimo Psichologinės Paramos centro nare. Pusiau pykstu, pusiau jaudinuosi. Rašau keletą sms, bandau nustatyti ryšį su šiuo žmogum. Gaunu atsakymą: MES NEPAŽĮSTAMOS (iš ko plaukia išvada, jog bendrauju su mergina/moterim), IR NESVARBU, KAS AŠ. BET PRAŠAU PADĖK. NENORIU KALBĖTIS. Išsiunčiu dar keletą sms, gaunu atsakymą: TU MANĘS NEPAŽĮSTI, BET NORI PADĖTI. Dar keletas mano sms ir ryšys nutrūksta.
Jau nebežinau, verkti ar klykti. Nebepanašu į juokus. Imu googlą už ragų ir ieškau, ką pravartu sakyti tokiais atvejais. Be abejo, labiau rašo apie tai, ko nesakyti. Ir vėl skamba telefonas! Keliu ragelį. Tyla. Bandau šnekėti (su savimi). Pavyksta bent jau paprašyti, kad į mano klausimus reaguotų, tokiu būdu kartais išgirstu pridususį MHM. Sužinau ir tai, kad mergina vardu Indrė. Daugiau nieko. Jaučiuosi klaikiai, kai žinau, kad turiu kalbėti, bet nežinau, ką. Nenoriu tokios atsakomybės, už kito gyvybę, net jei tas kitas ir atsitiktinai užklydo į mano erdvę. Tą patį man pasakė ir Vilties linijos savanorė. Toks anonimiškas ryšys su sunkiai dvasiškai besijaučiančiu žmogumi - įpareigoja, todėl geriausia, ką gali padaryti - nukreipti pas žmones, tokią atsakomybę prisiimančius. Tad jei kam reikia išsikalbėti:
Vilties Linija 8-800-60700
Jaunimo Linija 8-800-28888

Dienos atradimai

Pirma, kas per lietuviška grupė Ženklas X? Jau ir taip pastebiu, kad esma atsilikusi nuo kasdienio pasaulio gaivalų, o čia - še kad nori. Ir groja (taip taip, ne dainuoja) jie gabalus, bemaž visus užvadintus vienu dviskiemeniu: Grybai, Daina, Kanklės, Pievos. Tik su Akla Višta kažkaip nenuskilo :)
Antras vakaro atradimas kupinas pasibaisėjimo: pompastiški, linkę dominuoti nuobodos sugeba beveik visai eliminuoti grįžtamąjį ryšį. Štai kodėl daugeliu atveju nemėgstu žmonių. Ir štai kodėl daugeliu atveju pati būnu eliminuojama. Einu dilgėlę paliesiu. 'cause in the world I'm living in a bich needs a gun :)
Be to, šian atradau mėlynių purškalą plaukams iš Body Shopo. Tiems, kas paskutinį alų atiduotų už ypatingą tekstūrą ir kvapą (aš! aš!) - veik nirvanos oazė. Ir tos nirvanos apimta esu pasiryžusi nusiristi bedygnėn, kur slypi gyvenimas. Tai yra - misliju rimtu veidu tęsti filosofiją, rinktis magistrantūrą. Ar tik ne vienadienis transcendentaliai egzistencinės nuotaikos pliūpsnis? Praeis? Ar praeis..?

a-a-aktualybė

Paprastai neturiu daug teigiamų žodžių Riomeriui. Dėl požiūrio į mokslą, dėl vėluojančių dėstytojų ir šiaip smulkios anarchijos. Siutas ima dar ir dėl to, kad kaskart, einant pro šalį, stovėjimo aikštelėje atrandu dar nė karto nematytą mašinos modelį :) Bet šįkart, pildant magistrantūros stojimo dokumentus, apėmė palaimingas tvarkos ir organizavimo įspūdis: aptarnaujančios merginos žinojo, ką daro, vaikinai - ką pildo. Buvo net įmanoma nusigviežti barbarisų saldainį, stovint kilometrinėje, bet greičiau nei streikuojantys vairuotojai judančioje eilėje. Ačiū, tau, Riomeri :) Ta proga gal net paskaitysiu Riomerio dienoraštį, neseniai užmatytą vietinės reikšmės knygynėly.

Per didelę dykumą keliaujantis arklys ir tolimi kupranugariai

Būtent taip - kaip koks laukinis pievų trypinėtojas jaučiuosi, įžengęs į svetimas ganyklas. Atėjau čia, į blog'ų pasaulį, be kelio ženklų, tik keliomis viltingomis nuorodomis besivadovaudama, už ką didžiai lenkiu galvą ir kanopėlėmis žvanginu ditirambus Vai2liui ;)

Nesiplečiant į erdvę ir laiką, pirmąją internetinės egzistencijos naktį trumpai pradėsiu ir ilgai baigsiu kukliais pamąstymais: tebūnie šviesi ši naktis, tenebūnie rytoj kamščių mano gatvėje, atleiskit man už tualetinio popieriaus vagystes, ir leiskit mano kambariokei nesiklausyti naktinių mano kliedesių. Braukiu raudonu pieštuku per nosį ir labų visiems naktų!