Vo tai tau - isejau pirma karta su zirgeliu viena pasivaiksciot pramintais takais, pauksciuku miske paklausyt, kol zemes kaip Lenkijoj dar nepadenge sniegas, ir pameciau steka :))))) pirmi nuostoliai, taip sakant. Ryt pasikinkysiu pora sunu pedsekiu, o kadangi vistu miske tikiuos nebus (nebus ka pjauti), tikiuos rasti ta nelemta stekuti. Nepaisant to, kad man vos ne jega irodinejo, kad nieko tokio. Neva visos siuos namuos jojancios tam miske bene desimti tu daikteliu prateriojo. Jausmas, aisku, nekoks. Nesiskandinsiu sekliam upely, jei ir nerasiu, ale vistiek, zinot, sirdele spaudzia. Per kazkoki neapdairuma, neatsakinguma ir siaip issiblaskyma. Reik susiimt, bo jei taip ir toliau, nustekensiu jei ne visa sali, bet jau seima tai tikrai :))))
O visa kita, galiu pasakyt, bene puiku: nagucius nusitrumpinau iki rekordiskai trumpo dydzio, nes neimanoma laikyti ju tvarkingai, kai trejeta valandu per diena kapstaisi purve ir kituose naturaliuose gamtos produktuose. Plaukiukai, aciu die, irgi trumpai bei madingai kirpti, bent jau gumyciu plaukams nepametu :))) Tik va su zieminiais jojimo atributais kiek prasciau. Siuo sportu Lietuvoj uzsiiminejau tik siltuoju ir nuostabiuoju metu laiku, o cia visgi teks malonumas ir sningant, ir lyjant. Grudinsiuos braidziot po sniegeli, todel teks ir amunicija pasirupint. Namo grisiu su papildomais dviem lagaminais. Ale busiu uzauginus raumenus, todel, dievazi, nera to blogo, ko raitelis nesunaudotu :))))
2009-10-15
Pirmieji aurpair/groom ispudziai surio, sokolado ir laikrodziu saly
O buvo taip. Gyvenime aš dirbau įvairius darbus. Miegodavau, po to valgydavau. Kol buvau maža, tie darbai atrodėsvarbiausi. Vėliau svarbiausias atrodė mokyklos kiemas, iš kurio norėjosi pabėgti dar nesuskambėjus paskutiniam skambučiui, paskui svarbiausiu tapo universitetas. Filosofijos bakalauras, Tarptautinės komunikacijos magistras. Šito nebaigiau. Bet įvandenį nespjaunu ir baigsiu. Kai pajusiu šios antspauduotos makulatūros troškulį.
O kol kas jau antrą savaitę leidžiu svečioje šalyje, Šveicarija vadinamoje. Ne, ne dėl kokybiškų laikrodžių pramonės aš čia, anaiptol ir ne saugiausių pasaulyje bankų grobti atkakau. Net ne dėl sūrio ar šokolado ar skambaliukais antspauduotų gražuolių karvių (su jomis supažindinsiu vėliau, nes jos, rupūžės, truputi tolokai nuo manęs bazuojasi). Atsekiau svajonę. Pradžioje jos pirštas rodė tiesiu keliu į Kairą, ale dulkes, karštį ir arabus pakentėjusi iškeičiau į kalnus, miškus ir pievas.
Toli man dabar, oi toli iki kino teatrų, betoninių kaladėlių ir superdegančių akropolių. Vat ir sėdžiu jodinėdama, ganydama belgų aviganius, šerdama 6 triušiukus, vieną katę ir porą žuvyčių. Aišku, čia svarbiausias kirtis tenka pirmai sudėtinio sakinio daliai, kurioje minimas jojimas. Na myliu, myliu aš tuos didelius padarus. Kvepia man jie kažkuo baisiai paprastu, tuo, kuo turbūt ir turi kvepėti gyvenimas. Daug vardų tam sugalvota, ir kiekvienas randa savo atsakymą.
O kol kas.. Kol kas pasidalinsiu su jumis tomis žadėtomis akimirkomis. Ačiū technikai, kuri daro mūsų gyvenimą įvairesnį ir fotoaparato akiai, kuri nors ir neperteiks tikrojo vaizdo, bet atspindės bent kontūrus.
Taip atrodo namai ir ju aplinka, kurioje praleisiu artimiausius metus ir gyvuliukai, kuriuos mokausi suprasti, šnekėdama ta kalba, kuria šneka jų instinktai. Supažindinu: Du Terviuerenai (mama Baila ir jos sūnus Bountie), žirgeliai (Killiou, Stella, Horizon ir Luna), katė (Calipso), triušiukai (ačiū die, vardų neturi).
Žuvytė ir katė į kadrą kol kas nepapuolė. Nes žuvytė auksinė, (o aukso aš nemėgstu :))) ), o katytė retai būna namie (nors itin fotogeniška).
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
