Vieną beveik gražią besibaigiančios vasaros dieną, sumokėję beveik nedaug litų, patekom su šeima artimaisiais Vaclovo Into sukurton akmenų imperijon. Dvelkė iš pašalio vėsa, visgi akmenėlis turi šaltą širdį, kaip graudulingai apdejavo savo našlaitės dalią Nėris Salomėja.
Mano tėtis, kaip kilęs ir augęs toj pačioj gubernijoj, dievagojosi nebe itin prižiūrimais Lietuvos rieduliais, todėl į gilų tuščią šulinį įmetė kelis pinigus, vardan laimės ir sveikatos.
O man, kaip antrą kartą po ankstyvos vaikystės išvydus didybę to sunkaus prietelio, širdis ramybe apteko - gražūs tie akmenai, visgi gražūs.. Net ir trispalvėmis grandinėmis puošti.
Prisiminiau eilėraštuką apie tą patį:
Nors aš ir mindomas, nors aš beteisis,
Tave, žmogau, pažįstu tobulai:
Aš mažas - spirsi. Didelis - apeisi.
Ir niekad nedarysi atvirkščiai.
