Zirgu uzkalbetojos kasdienybe

Mieli bičiuliai, broliai, seserai ir dėdžiai. Svetimoj šalelėj ištvėriau pirmąjį savo mėnesių. Lygiai tiek, kiek reikia laiko susitaikyti su ištinusiais pirštais, apverkti pora sugadintų ar pamestų daiktų, kritiškai analitiniu būdu ištirti trijų aplinkinių kilometrų gamtovaizdį, infrastruktūrą ir didžiai vengtinas vietas. Todėl negaliu nepasekti jums pasakos apie kasdienę savąją buitį, prie kurios pripratau, su kuria susigyvenau ir kurią pradedu užmiršti gerąją to žodžio prasme. Štai kokiu „darbotvarkium“ mane linksmina šveicariškasis gyvenimo būdas. Kad neprailgtų pasakos trukmė (iš tiesų baiminuosi, kad užmigsit, nes tai viena iš pasakų sekimo pasekmių), pradėsiu po truputį. Pristatau jums PIRMADIENĮ. Arba kitaip – švaros dieną.

07:20 Grakštus iškritimas iš lovos, lydimas giesmingo žadintuvo signalo. Pasibaisėtinai daug sapnuoju, Froidui būčiau puiki psichoanalizės mėsa, jei tik tiek pat daug nepamirčiau. Bet tai, ką prisimenu, įsigudrinau užrašyti. Maža kada pasirodys, jog savo sapnuose regėjau ateitį, pasaulio pabaigos ženklus ar kitą Holivudo juostos vertą siužetuką.

07:40 Po trumpų ir trumparegiškų (nes akys dar neatlipo) švaros procedūrų, spiraliniais laiptais (neduok die tenka nuo pirmo aukšto kapstytis į trečią – galvos vietoj gali neberasti) dardu žemyn ir valgau savo pusryčius. Ypatingai mėgstu šį vieną iš trijų kasdienių skrandžio užpildymo ritualų, bo būnu viena su ramybe, blausiai šviečiančiu akvariumu ir kinkuojančiomis arkliukų galvomis pro langą. Dažniausiai apturiu dribsnius su jogurtu ir stikline apelsinų sulčių. Ir nuo rutinos mane gelbsti tik trys jogurtų rūšys. Kaip liūdna.

07:55 Kol šeimyna dar nepakilo ir nepradėjo kristi norų, pageidavimų ir šiaip pašalinio triukšmo bombos, ramiai sau trenkiu durimis, palieku civilizuotą pasaulį, susirandu savo guminius (niekad nemaniau, kad tokiomis ramiomis akimis žiūrėsiu į tokius purvinus batus) ir beriu pirmąsias ėdėsio granules į arkliukų, šuniuko ir katinėlio (naujas gyventojas) dubenis. Du iš arkliukų turi baltas kanopėles, todėl aukščiausiojo palaimos dėka nusipelno šiokių tokių vitaminų. Manau, kiti arkliukai jiedviem tyliai pavydi...

08:10 Kol keturi keturkanopiai laižo savo tarsi iš dangaus nukritusią maną (nors visi žino, jog ją atnešė mano stiprios rankos), tai pačiai bandai einu tempti šešis šieno ir šiaudų maišus. Žolės laukuose beveik neberasta, todėl pasitarta ir nuspręsta padidinti dienos normą. Iš tiesų tai ta žolė niekur nedingusi, rastųsi jos sočiai ir iki žirafos kaklo, ale užplaukė reljefui nepalankūs debesys, sudrėkinę pagrindą po kojomis, todėl arkliukai, turėdami stiprias kojas ir mėgdami po žolę ne tik vaikščioti, naikina lygų paviršių. Trumpai tariant, jokie pasibėgiojimai nėra toleruojami.

08:20 Sukuosi kaip guolis (ech. Vieno labai mielo žmogaus posakis tat buvo) ir jau einu šerti ilgaausių. Rytas jiems maloningas obuoliais (juos vagiam iš kilniadvasių kaimynų šalia, reiks sukalbėti maldelę, kad mūsų nenutrenktų perkūnas, o jiems kitąmet derlius būtų ne mažesnis), žiupsneliu žolės (tos, kurios nesuvartojo keturkanopiai) ir šviežiu vandeniu.

08:30 Minu ruošti žolės davinio vakarui ir kitos dienos rytui. Murkdausi dulkėse ir neatrastose šieno platybėse. 12 maišų nėra mažai, bet guodžiuosi mintimi, jog savo horse-woman darbo praktiką pradėjau nuo keturis, o ne nuo 40 žirgų turinčių arklidžių. Kiekvienam duotas laikas priprasti prie darbo jungo, aje?

09:00 Nosis juoda nuo dulkių, todėl visad jaudinuosi, ar nekyšo koks negražus daiktas ant veido, ypač kai čiaudulio bacila aplanko vidutiniškai 15 kartų. Rankomis nenusivalysi – pirštinės atrodo ne ką geriau. Baisu, kai pagalvoju, kad pirmąsias savaites tą šieną rūšiavau plikomis kanopėlėmis. Iš kur mergaitei tiek drąsos? Bet veju visas filosofiškas mintis ir einu.. kaip čia pasakius -rinkti tai, kas lieka arkliukams suvirškinus žolę ir tuo gėriu pasidalijus su visu pasauliu. O pasaulis jiems ne toks ir mažas, mano nelaimei. Tempiuos karutį, porą įnagių ir pradedu valandinį klaidžiojimą pavadinimu „nosis žemyn“. Užtat dabar sugebu atskirti, kur kieno J Yra kuo didžiuotis, ką?

10:00 Tokiu tempu net gūdžią žiemą šalta nebus. Tuo tyliai džiaugiuosi. O dabar prasideda darbo dalis, skirta tik ypatingajam pirmadieniui. Visa, kas sekė prieš tai – įprasti įprastos dienos režimai, sutrumpėję nuo keturių iki dviejų valandų. Praktika daro stebuklus, vaikai mano J Taigi pirmadienis – švaros diena. Plaunu viską, ką mato akys ir ką gali pakelti rankos. Tie patys dubenys, kuriuos beveik iki blizgesio išseilėja keturkanopiai (mielas pavadinimas, užpatentuoju), visas jųjų gardas, niekad neužšąlantis jaunystės šaltinėlis (pašalinu apkerpėjusias vietas) ir triušiukų nameliai. Ir vargas tam ilgaausiui, kuris nenori lįsti lauk ir būti transportuojamas į laikiną talpyklą – jų mažą pasaulėlį sudrebina mano ranka, nuimanti stogą virš galvos (jėzau, skamba kaip iš prasto siaubiako) ir vis tiek visus sugaudanti. Šią dramą dažniausiai su malonumu stebi tik belgų aviganis, mintyse skaičiuodamas tikėtinus, bet vargiai realius kąsnelius J Nors legendos byloja, kad jo dailiuose nasreliuose pabuvojo ne vienas ir ne du ilgaausiai. Amžiną jiems atilsį.

12:00 -13:00 Maždaug čia baigiasi pirmadienio uvertiūros. Einu pietauti, nes žarna žarną ryja. Ir gera vien nuo minties, kad gausiu prisėsti. O bloga nuo kitos minties, kad kojos, nugara ir rankos pastebimai stiprėja, o štai pilvukui pratimų trūksta. Todėl kartais nustebinu save pratimų kompleksu šiai aikštingai kūno daliai. Tačiau abejoju, ar seksis ir toliau laikytis pažadų nepadauginti deserto po valgio (jogurtai, šokoladas ir raguoliai čia nuostabūs – ačiū tai pačiai Šveicarijai, Prancūzijai ir Italijai).

14:00 Visa, kas seka po šios valandos – mano vaizduotės arba šeimininkės užgaidų reikalas. Dažniausiai balnojuosi vieną iš eikliųjų katurkanopių ir traukiu į mišką medžių skaičiuoti. Arba nesibalnoju nieko ir tiesiog kviečiu nėščią kumelę valgyti žolės aplinkinių laukų pakraščiuose. Jei valgytų pačiuose laukuose, šeimininkės žodžiais,‘ farmer would not be happy‘. Bet kam rūpi kažkoks farmer kai matai dėkingas, dideles ir spindinčias akis. Aišku, taisyklių mes paisom – žmonės čia pastabūs. Būtent dėl to jautiesi saugus net pats su savimi.

17:30 Galėtų būti laikas ir vakarinėms pamaldoms, bet šiuose kraštuose tai laikas vakariniam šėrimui. Tos pačios granulės didiesiems draugams, paskanintos atitinkama doze morkų ir obuolių (vėlgi – pusiau vogtų) bei šešiais maišais šiaudų ir žolės. Triušiukams, katinėliui ir terviuerenui - irgi sausų dribsnių į virškinimo traktą. Visi apsipatenkinę, apvaikščioti ir pasiruošę nakčiai. Arkliukus saugo elektros srovė, triušiukus nuo aviganio invazijų – gardeliai, aviganį nuo katinėlio (nes pastarajam dar nepraėjo audringos jaunystės ir nedraugavimo su kitomis rūšimis fazė) – arklidžių durys. Pirmomis savaitėmis norėjau, kad mane saugotų tik aukščiausiasis – kiekvienas vakaras atrodė tinkamas numirti.

Bet pripranti, žmogus, prie gerų dalykų. Retas kuris gali leisti sau tiek daug būti gamtoje, sportuoti dirbant ir gerai maitintis. Žiūrėsim, kas čia iš manęs išaugs. Bet kol kas tai – tik pirmadienis.

Nu bet blin!

Vo tai tau - isejau pirma karta su zirgeliu viena pasivaiksciot pramintais takais, pauksciuku miske paklausyt, kol zemes kaip Lenkijoj dar nepadenge sniegas, ir pameciau steka :))))) pirmi nuostoliai, taip sakant. Ryt pasikinkysiu pora sunu pedsekiu, o kadangi vistu miske tikiuos nebus (nebus ka pjauti), tikiuos rasti ta nelemta stekuti. Nepaisant to, kad man vos ne jega irodinejo, kad nieko tokio. Neva visos siuos namuos jojancios tam miske bene desimti tu daikteliu prateriojo. Jausmas, aisku, nekoks. Nesiskandinsiu sekliam upely, jei ir nerasiu, ale vistiek, zinot, sirdele spaudzia. Per kazkoki neapdairuma, neatsakinguma ir siaip issiblaskyma. Reik susiimt, bo jei taip ir toliau, nustekensiu jei ne visa sali, bet jau seima tai tikrai :))))

O visa kita, galiu pasakyt, bene puiku: nagucius nusitrumpinau iki rekordiskai trumpo dydzio, nes neimanoma laikyti ju tvarkingai, kai trejeta valandu per diena kapstaisi purve ir kituose naturaliuose gamtos produktuose. Plaukiukai, aciu die, irgi trumpai bei madingai kirpti, bent jau gumyciu plaukams nepametu :))) Tik va su zieminiais jojimo atributais kiek prasciau. Siuo sportu Lietuvoj uzsiiminejau tik siltuoju ir nuostabiuoju metu laiku, o cia visgi teks malonumas ir sningant, ir lyjant. Grudinsiuos braidziot po sniegeli, todel teks ir amunicija pasirupint. Namo grisiu su papildomais dviem lagaminais. Ale busiu uzauginus raumenus, todel, dievazi, nera to blogo, ko raitelis nesunaudotu :))))

Pirmieji aurpair/groom ispudziai surio, sokolado ir laikrodziu saly

Kadangi įkvėpimas toks dalykas, kuris ateina tada, kai užsigeidžia jo didelė širdis, imsiu jį už ragų (kitos, ne mažiau nei širdis svarbios vietos) ir pasidalinsiu keletu minčių apie savo aurpair/groom gyvenimo periodą. Jau dabar galiu pasakyti, kad jis bus margas. O tiems, kam stinga vaizduotės, taip pat vyrams, kurie neskiria spalvų ir šiaip gyvenantiems pesimistinio pasaulėvaizdžio rėmuose, siūlau tą margumą sulyginti su ką tik rudens nukedentais lapais. Spalvoti, tiesa?

O buvo taip. Gyvenime aš dirbau įvairius darbus. Miegodavau, po to valgydavau. Kol buvau maža, tie darbai atrodėsvarbiausi. Vėliau svarbiausias atrodė mokyklos kiemas, iš kurio norėjosi pabėgti dar nesuskambėjus paskutiniam skambučiui, paskui svarbiausiu tapo universitetas. Filosofijos bakalauras, Tarptautinės komunikacijos magistras. Šito nebaigiau. Bet įvandenį nespjaunu ir baigsiu. Kai pajusiu šios antspauduotos makulatūros troškulį.

O kol kas jau antrą savaitę leidžiu svečioje šalyje, Šveicarija vadinamoje. Ne, ne dėl kokybiškų laikrodžių pramonės aš čia, anaiptol ir ne saugiausių pasaulyje bankų grobti atkakau. Net ne dėl sūrio ar šokolado ar skambaliukais antspauduotų gražuolių karvių (su jomis supažindinsiu vėliau, nes jos, rupūžės, truputi tolokai nuo manęs bazuojasi). Atsekiau svajonę. Pradžioje jos pirštas rodė tiesiu keliu į Kairą, ale dulkes, karštį ir arabus pakentėjusi iškeičiau į kalnus, miškus ir pievas.

Toli man dabar, oi toli iki kino teatrų, betoninių kaladėlių ir superdegančių akropolių. Vat ir sėdžiu jodinėdama, ganydama belgų aviganius, šerdama 6 triušiukus, vieną katę ir porą žuvyčių. Aišku, čia svarbiausias kirtis tenka pirmai sudėtinio sakinio daliai, kurioje minimas jojimas. Na myliu, myliu aš tuos didelius padarus. Kvepia man jie kažkuo baisiai paprastu, tuo, kuo turbūt ir turi kvepėti gyvenimas. Daug vardų tam sugalvota, ir kiekvienas randa savo atsakymą.

O kol kas.. Kol kas pasidalinsiu su jumis tomis žadėtomis akimirkomis. Ačiū technikai, kuri daro mūsų gyvenimą įvairesnį ir fotoaparato akiai, kuri nors ir neperteiks tikrojo vaizdo, bet atspindės bent kontūrus.

Taip atrodo namai ir ju aplinka, kurioje praleisiu artimiausius metus ir gyvuliukai, kuriuos mokausi suprasti, šnekėdama ta kalba, kuria šneka jų instinktai. Supažindinu: Du Terviuerenai (mama Baila ir jos sūnus Bountie), žirgeliai (Killiou, Stella, Horizon ir Luna), katė (Calipso), triušiukai (ačiū die, vardų neturi).

Žuvytė ir katė į kadrą kol kas nepapuolė. Nes žuvytė auksinė, (o aukso aš nemėgstu :))) ), o katytė retai būna namie (nors itin fotogeniška).

Išėjusiems sugrįžti. Ir vėl išeiti.

Vaje vaje. Apleidau savo žvangalų barškalyną kaip gegutės apleidžia savo vaikus (koks žavus eufemizmas). Pagaliau už tai mane dangus ir nubaudė: trys dienos temperatūros kančių, apetito stoka (kaip moteris beveik džiaugiuosi) ir vienkartinių nosinaičių industrijos rėmimas. Tokia gan pavėluota to dangaus reakcija į mano neaktyvumą, bet, kaip sakoma, už viską būna atlyginta laiku arba niekad :)

Taigi suėmusi save į rankas ir kojas, stoju prieš jus visu savo pasiligojusiu negrožiu ir pradedu taisyti padėtį. Nes grįžau ne šiaip sau, ne tuščiomis. Su naujiena, jei nepakeisiančia pasaulio, tai bent sudrebinsiančia manąją planetą.

Ogi palieku jus, Marijos žemės kūdikiai, tautos patriotai ir visi, kas nuo žagrės. Palieku anaiptol ne su liūdesiu, kaip galėjo pagalvoti tie, kas emigruoja vardan vilų, BMW X6 ar kitų šarkų dėmesį kaustančių atspindžių. Iškeliauju šveicarijon rūpintis tuo, kas jau keliolika metų neduoda ramybės - žirgais. Kaip nuostabu kartais pasiduoti štai tokiai paranojai ir drąsiai žvelgti svetimos šalies tvartams į akis :)))) Net jei tavimi netikėjo, net jei tau siūlė šimtą pirmąjį kartą pagalvoti, net jei yra tų, kurie baisiai baisiai tavęs pasiilgs...

Nes tik dabar supratau, kad baisiausia, ko galima prašyti gyvenimo, tai sustabdyti akimirką žavingą. Ko iki šiol norėjau tūkstančius kartų. Būtent dėl to tūkstančius kartų ir susimoviau. Niekas vietoje nestovi. Pasmerksi save kančioms, jei bandysi išlaikyti vieną būseną. Todėl judu į priekį ir džiaugiuos, kad kartais gyvenimas gerai spiria į užpakalį. Ačiū visiems, kas buvo tuo spyriu - žmonėms, aplinkybėms, jausmams. Rašysiu laiškus!

O pabaigai - keletas vaizdinių iš palydėtuvių pasisėdėjimo.