Saldi ne dėl to, kad pajūry teko ištiūtinti braškinio 'Keglevičiaus' puslitrį, ir svajonė ne ta, kurioje aš aplankau savo gimtąjį miestą Amurską ar sostinę, gražiausiu pasaulyje pavadinimu - Antananaryvas. Saldi, nes buvo įgyvendinta. Čia, Lietuvoje, visai arti ir leidžiantis saulei. Su trenksmu, kanopų bildėjimu, pliuškenimusi sūriame senutės Baltijos vandenyje. Ir žirgais.
Skamba saldžiai ir lipšniai? Nusipelnę romantizmo atstovai mane be skrupulų sudegintų ant senamadiškų ir banalių idėjų aukuro. Bet negalėjau nekrykštauti lyg vaikas, dovanų gavęs šuniuką. Ir dalykų padėtimi patikėjau tik tada, kai keturiese su žirgais per kopas nusileidom į pajūrį, nosim užuodę bangas. Į jas smigo keturkanopių snukučiai, bala žin, ką toj sūrymėj žvejoję - aukso žuveles ar žalią jūros dumblį. Mes ėjom, bėgom, skriejom. Lenkėm žmones ir smėlio pilis (tokie bais įtartini virš smėlio kyšantys čiuptuvai, privertę mūsų žirgus skersuoti), šokom į bangas ir spėriu žingsniu kiūtinom atgalios.
Neverta čia kalbėti apie katarsį ir dvasinio peno gimimą, sielos ramybės ir pasitenkinimo žiburius, gėrio simbolius ir atsivėrusias palaimos užuomazgas. Buvo tiesiog žmogiškai ir gyvuliškai teisinga. Gražu ir teisinga.
