Taigi suėmusi save į rankas ir kojas, stoju prieš jus visu savo pasiligojusiu negrožiu ir pradedu taisyti padėtį. Nes grįžau ne šiaip sau, ne tuščiomis. Su naujiena, jei nepakeisiančia pasaulio, tai bent sudrebinsiančia manąją planetą.
Ogi palieku jus, Marijos žemės kūdikiai, tautos patriotai ir visi, kas nuo žagrės. Palieku anaiptol ne su liūdesiu, kaip galėjo pagalvoti tie, kas emigruoja vardan vilų, BMW X6 ar kitų šarkų dėmesį kaustančių atspindžių. Iškeliauju šveicarijon rūpintis tuo, kas jau keliolika metų neduoda ramybės - žirgais. Kaip nuostabu kartais pasiduoti štai tokiai paranojai ir drąsiai žvelgti svetimos šalies tvartams į akis :)))) Net jei tavimi netikėjo, net jei tau siūlė šimtą pirmąjį kartą pagalvoti, net jei yra tų, kurie baisiai baisiai tavęs pasiilgs...
Nes tik dabar supratau, kad baisiausia, ko galima prašyti gyvenimo, tai sustabdyti akimirką žavingą. Ko iki šiol norėjau tūkstančius kartų. Būtent dėl to tūkstančius kartų ir susimoviau. Niekas vietoje nestovi. Pasmerksi save kančioms, jei bandysi išlaikyti vieną būseną. Todėl judu į priekį ir džiaugiuos, kad kartais gyvenimas gerai spiria į užpakalį. Ačiū visiems, kas buvo tuo spyriu - žmonėms, aplinkybėms, jausmams. Rašysiu laiškus!
O pabaigai - keletas vaizdinių iš palydėtuvių pasisėdėjimo.
