(Ne)moteriška

Vakaras buvo ilgas, ir nemoteriškai svarbus mano besivystančiai asmenybei, kuomet noras žinoti viską užgožia sveiko proto impulsus (ačiū broliui, namo partempusiam knygas apie techniką). Ėmiausi įdomios keliavalandinės veiklos, rezultatas 0,5:3 ne mano naudai. Tiesa, galiu daug paporinti apie pasiruošimą važiavimui, važiavimą žiemą, važiavimą su vaikais (visur džiaugsmingai rašoma, kad kelionė su jais turi būti panaši į cirką. Cituoju: "nepamirškite, kad visą laiką juos turite linksminti").

Bet gal iš tikrųjų svarbiausia ne viską žinoti, o pažinoti tuos, kurie galėtų reikalui esant paprotinti? Už tai ir išgersiu White Russian be ledukų :D

Padėk, noriu.. Tęsinys

Ir štai štai. Mane savižudiškomis mintimis kankinusi mergina, pasirodo, ne tokia jau beviltiška: žino, ką daro (savęs naikinimu buvo užsiėmusi jau ne vieną kartą), žino ir tai, kas kimba ant šio viltingo pagalbos šauksmo, pažadinančio musyse gyvybės išsaugojimo reikmę. Aukoju aš savo laiką (ačiū dievuliui, ne sąskaitą), savo trapius jaunatviškus nervus, kertu pyragą, kad tuos nervus malšinčiau, o ji, pasirodo, linkusi į tokias egocentriškas peripetijas. Ką daugiau pasakyti apie sergančią asmenybę, net jei tėvai jai kartoja: jei nori - šaunuolė, žudykis.
Ech, puoliau veik ne isterijon, pajutau, jog beprotiškai gyvas many motiniškas instinktas saugoti ir gelbėti (gal laikas šeimą kurt?), bet vis dėlto džiaugiuosi, kad netikras šis pavojaus aliarmas.
Pasakėčios moralas: žiūrėkit, vaikai, ką draugauti į one.lt priimat. Mąstykit, vaikai, kai skelbiat savo korinio ryšio numerius. Nes pasaulis ne vien gerumu grįstas, pasitaiko ir gerumu mokantys pasinaudoti.

Padėk, noriu mirti

Skamba telefonas. Numeris nepažįstamas, todėl keliu ragelį ir automatiškai tariu sausoką "klausau". Tyla. Kelis kartus pakartoju savo beviltišką "klausau". Tyla niekur nedingsta. Dar mintyse svarstau, ar mestelti kokią pašiepiančią frazę. Et, susilaikau ir dedu ragelį. Kad jiems rankos nudžiūtų, tiems, surinkusiems klaidingus numerius arba iš piktos valios neturintiems ką veikti!
Po kelių sekundžių, kurias skyriau apmąstymams, kam vėl brolis mano telefoną paviešino ir kokią bausmę jam už tai skirsiu, gaunu sms: PADĖK, NORIU MIRTI.
Štai čia jau įdomiau. Apima pirminis šokas, išmesdamas iš kasdienių situacijų grandinės. Pirmą kartą susiduriu su sms'iniais savižudžiais (ar bent jau grasinančiais tokiais tapti). Susinervinu, nes nežinau, kaip elgtis. Bandau perskambinti užfiksuotu numeriu. Kvietimo signalas ilgas, tik niekas mano pastangų prisišaukti nepriima. Bandau iš kito telefono, kas irgi tampa beviltiška. Staiga prisimenu visus per psichologiją nagrinėtus pavyzdžius, netgi savo bandymą tapti Jaunimo Psichologinės Paramos centro nare. Pusiau pykstu, pusiau jaudinuosi. Rašau keletą sms, bandau nustatyti ryšį su šiuo žmogum. Gaunu atsakymą: MES NEPAŽĮSTAMOS (iš ko plaukia išvada, jog bendrauju su mergina/moterim), IR NESVARBU, KAS AŠ. BET PRAŠAU PADĖK. NENORIU KALBĖTIS. Išsiunčiu dar keletą sms, gaunu atsakymą: TU MANĘS NEPAŽĮSTI, BET NORI PADĖTI. Dar keletas mano sms ir ryšys nutrūksta.
Jau nebežinau, verkti ar klykti. Nebepanašu į juokus. Imu googlą už ragų ir ieškau, ką pravartu sakyti tokiais atvejais. Be abejo, labiau rašo apie tai, ko nesakyti. Ir vėl skamba telefonas! Keliu ragelį. Tyla. Bandau šnekėti (su savimi). Pavyksta bent jau paprašyti, kad į mano klausimus reaguotų, tokiu būdu kartais išgirstu pridususį MHM. Sužinau ir tai, kad mergina vardu Indrė. Daugiau nieko. Jaučiuosi klaikiai, kai žinau, kad turiu kalbėti, bet nežinau, ką. Nenoriu tokios atsakomybės, už kito gyvybę, net jei tas kitas ir atsitiktinai užklydo į mano erdvę. Tą patį man pasakė ir Vilties linijos savanorė. Toks anonimiškas ryšys su sunkiai dvasiškai besijaučiančiu žmogumi - įpareigoja, todėl geriausia, ką gali padaryti - nukreipti pas žmones, tokią atsakomybę prisiimančius. Tad jei kam reikia išsikalbėti:
Vilties Linija 8-800-60700
Jaunimo Linija 8-800-28888