Ir štai štai. Mane savižudiškomis mintimis kankinusi mergina, pasirodo, ne tokia jau beviltiška: žino, ką daro (savęs naikinimu buvo užsiėmusi jau ne vieną kartą), žino ir tai, kas kimba ant šio viltingo pagalbos šauksmo, pažadinančio musyse gyvybės išsaugojimo reikmę. Aukoju aš savo laiką (ačiū dievuliui, ne sąskaitą), savo trapius jaunatviškus nervus, kertu pyragą, kad tuos nervus malšinčiau, o ji, pasirodo, linkusi į tokias egocentriškas peripetijas. Ką daugiau pasakyti apie sergančią asmenybę, net jei tėvai jai kartoja: jei nori - šaunuolė, žudykis.
Ech, puoliau veik ne isterijon, pajutau, jog beprotiškai gyvas many motiniškas instinktas saugoti ir gelbėti (gal laikas šeimą kurt?), bet vis dėlto džiaugiuosi, kad netikras šis pavojaus aliarmas.
Pasakėčios moralas: žiūrėkit, vaikai, ką draugauti į one.lt priimat. Mąstykit, vaikai, kai skelbiat savo korinio ryšio numerius. Nes pasaulis ne vien gerumu grįstas, pasitaiko ir gerumu mokantys pasinaudoti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą