Opening Ceremony of the Olympic Games

Kinai, mano kuklia asmenine nuomone, pasirodė tiesiog šauniai. Organizuotumas, įdirbis ir šypsenos veiduose nedingo per visą ilgą atidarymo balių, jehu! O jau fejerverkai gražumo.. nai nai nai :) Neveltui 71% balsavusiųjų lietuviškame olimpiados puslapyje ceremoniją įvertino kaip įspūdingą. Kartais taip įspūdinga neišsiskirti iš tautos, ane :)
Be abejo, didžiausią įtampą apatinio virškinamojo trakto eigoje sukels 10d. prasidedantis krepšinis, dėl ko nė vienam nelinkiu sunkios opaligės kemšant alų ir pumpuojant estrellą :)
Asmeniškai visai mielai savo akių fokusą nukreipčiau ir į žirgų sportą (atstovo, verto olimpiados, lietuviai, deja, nerado. Visgi šiuolaikinėje penkiakovėje, kurioje viena iš rungčių bus jojimas, randame net 4 "lietuviškas" pavardes).
Na, gal pusę akies užmesiu ir į vandens sportą, sakykim šuolius į vandenį.
Ir prasidėjus šiai visuotinio sporto karštinei palinkėsiu kuo daugiau olimpinių medalių, nes juk elektromarktas grąžins net po 20% nuo pirktos LG LCD televizoriaus kainos už kiekvieną iškovotą, prakaitu lietą ir žibantį apskritimą. Puikus verslo planas, though :)
Oi, ai, vos nepamiršau: netgi toks svajonių kapinynas kaip mūsų mažasis Radviliškis išreiškė pagarbą olimpinėms svajonėms, ir vietinio stadiono teritorijoje, pastatę ekraną, transliavo atidarymo šventę.
Back to the Olympics!

AI-SKAUDA

Daug nerašysiu, o su kaire ir raštvedybos santykiai ne tokie sklandūs, kaip su dešine. Savo sopulių atgarsį įamžinau nuotraukoje, nes dievaži, nors į visuotinį medicinos istorijos vadovėlį ir nepakliūsiu, visgi dar ilgai mintyse vartysiu tokius vaizdus.

O buvo taip: vežėme katinėlį (kokį katinėlį, visų dviejų metų)

liaudiškai tariant, kastruoti. Po operacijos linksmumai prasidėjo jau veterinarijos gydytojo kabinete: gyvūnas po narkozės neatsigavęs, vyzdžiai išsiplėtę, paklaikęs. Vos iš narvo iškratė: drąskosi. Sakau: gal reikia dar palaukti, kol atsigaus? Nieko nieko - užtikrino patyręs daktaras aiskauda, - tik šviesos bijo, nieko nemato. Užmetė ant akių skudurėlį, net dorai nesusupęs katino, ir psio, taip ŠVELNIAI sakant. Na ką, nieko, tai nieko - vežam.

Kulminacinis momentas: jaučiu, kad katinėlis spurda, savo galinėm letenom man megztinį nuo pilvo nustūmęs, remiasi į pliką odą. Štai čia, mieliausieji ant visų Lietuvos rajonų, ir buvo baisiausia: kad man tik pilvo neprarėžtų.. Esu girdėjus tų klaikių pamokančių istorijų, kai medžiotojams laukiniai kiškiai žarnas paleisdavo. Ne ta situacija, bet mano laki vaizduotė dirbo viršvalandžius.

Staiga kad ims katinas spurdėt, lyg mano mintis perskaitęs. Ir jau nesugebėjau jo sulaikyti. Baigėsi tuo, kad važiuojančioje mašinoje šis žvėris pasėjo paniką, avariniu būdu brolis lėkė į kelio pakraštį, o po to - visi iš mašinos. Aš - sudraskyta, sukandžiota ir kraujuojančia ranka ėmiau iš draugės servetėles, o brolis stebuklingu būdu įkišo katiną į bagažinę. Taip sukomplektuoti ir nudardėjome į vietinės reikšmės ligoninės priimamąjį, daviau seselėms darbo. O darbdaviai šiais laikais labai gerbiami. Už tai dėl kraujo užkrėtimo keturiems metams į priekį rami galiu būt. Amen.